10 kulinarinių dalykų, kuriuos atradau Portugalijoje

1. Skaniausią ir minkščiausią orkaitėje keptą ožiuką (Cabrito assado no forno) ir grilyje keptą aštuonkojį (Polvo grelhado) restorane Bem Me Quer, esančiame Bragoje. Šiame restorane ryškia salotine spalva dažytomis sienomis sutiksite vieną plepiausių ir puikiai arbatpinigių viliojimo meną išmanančių padavėjų. Jei paklausite, jis jums papasakos, iš kur kilęs restorano pavadinimas ir kad šiai užeigai jau 59 metai. Vyriausias virėjas čia dirba jau 38, o antras virėjas 20 metų – pakankamai laiko, kad iki tobulumo išdirbtų savo patiekalų receptus. Jei skrandžiai netreniruoti, imkite pusę porcijos. Kaina 50-70 Eur dviems asmenims.
Kur: Campos das Hortas, no 6a – Braga, tel. (351) 253 26 20 95

2. Fado vadio klubą A Baiuca Lisabonoje. Šioje jaukioje, didelę pilną draugų virtuvę primenančiame klube gali dainuoti visi. Kur dar pamatysi klubo šeimininkę, kuri neša svečiams maistą, o jau po akimirkos traukia fado dainą apie nelaimingą meilę. Netgi man teko kartu su vienu etatiniu klubo dainininku kartu sutraukti Sinatros My Way. Šita vieta įtraukta į keletą kelionių vadovų, taigi staliuką užsirezervuokite prieš keletą dienų. Kaina – 50 Eur dviems asmenims.
Kur: Rua de São Miguel 20, Lisboa, tel. (351) 93 945 70 98, mail abaiuca@sapo.pt

3. Didelius ir mažus, šviežius ir išlaikytus sūrius. Ypač balto pelėsio sūris Queijo da Serra arba šviežias iš ožkų ir avių pieno padarytas Queijo Fresco. Pirmą rasite daugelyje restoranų valgiaraščių skiltyje desertai. Ieškantiems puikių skonio derinių siūlau prie šio sūrio užsisakyti cidonijų (arba dūlinių kriaušių) džemo, kuris Portugalijoje (ačiū lengvai pakabintam vieno anglo liežuviui) vadinasi marmelada. Prašykite drąsiai, nes šis pavadinimas rezervuotas tik cidonijų džemui (visos kitos uogienės ir džemai vadinasi doce). Šviežio sūrio siūlau nuvažiuoti į vieną iš Algarvės naminio maisto restoranų Ribalta. Čia sūrį gausite, kartu su moliūgų uogiene (Queijo fresco c/doce de abóbora) kaip užkandį. Šis puikus kaimiško maisto restoranas yra Algarvėje, apie 20 km I kontinento pusę nuo Guia (tarp Faro ir Portimão) miestelio. Jei rasite šią vietą (man užtruko gerą pusvalandį) ir ten papietausite, būtinai parašykite.
Kur: Restaurant Ribalta, Ribeira Alta, Algoz, tel. (351) 282 575 714, nedirba antradienį

4. Keptus kaštonus, kurie rudenį pardavinėjami miestų aikštėse. Portugalijoje juos kepa specialiose lauko krosnelėse ant anglių ir deda truputį druskos, todėl kevalas virsta pilkšva trapia plutele, o druska išryškina kaštono saldumą.
Kur: rudenį miestų aikštėse ir pagrindinėse gatvėse. Pasiruoškite astovėti nedidelę eilę.

5. Savo suruoštus pietus lauke, kur nors prie vaizdingo vandenyno skardžio. Tam tereikia tą pačią dieną aplankyti kiekviename mieste esantį miesto turgų Mercado municipal. Meniu 2 asmenims: 300 gr alyvuogių, viena vidutinio dydžio sūrio galva, 4-6 pomidorai, gabalėlis kiaulienos dešros iš juodos pusiau laukinės kiaulės mėsos (Porco preto), jauno balto vyno vinho verde arba vandens, šviežias, tą rytą keptas duonos kepaliukas. Prieš pirkdami drąsiai klauskite ar galima paragauti.
Kur: miestų Mercado municipal

6. Didelį puoduką juodos kavos su pienu ir pyragėliu vietinėje cukrainėje Pastelaria. Man skaniausia kava – patiekta stiklinėje. Ji vadinasi meia de leite.

7. Žuvį Peniche – mažame žvejų miestelyje Portugalijos viduryje. Užeiga A Sardinha visada pilna vietinių. Jie netgi turi atskirą įėjimą žvejams. Šioje kavinėje nesilaikoma etiketo (pvz. vyno jums įpils į alaus taurę), užtai gaminamas skaniausias 5 žuvų troškinys Caldeirada do Peixe. Tai patiekalas dviems. Palaukus gerą pusvalandį jums tiesiai nuo ugnies atneš garuojantį puodą, kuriame pilnai tilptų maisto kokiems 6 asmenims. Pats troškinys, tai dideli kardžuvės, jūros ešerio ir dar bala žino ko gabalai, krevetės, bulvės, daržovės ir žuvies sultinys. Skanumėlis. Kitą dieną, pasivaikščiojus ir gerokai praalkus, galima vėl užsukti į tą pačią užeigą. Šį kartą paragauti jų firminio patiekalo – sardinių. Jei pasiseks, jus aptarnaus pamainos vyresnysis su Šerėno švarku. Nepamirškite paprašyti, kad parodytų žuvį. Ne dėl šviežumo, bet šiaip, parodyti portugalams būdingą reiklumą jūros produktų dydžiui, išvaizdai ir kokybei.
Kur: A Sardinha, Rua Vasco Da Gama, 81,Peniche, tel (351) 262 781 820

8. Lisabonoje mėgstamuss kiaulių kepenų kepsnius Iscas, troškintus vyne kartu su alyvuogėmis bei petražolėmis ir patiekiamus su virtomis bulvėmis. Verta užsukti į restoraną Antigo Primeiro de Maio. Ši vieta, esanti šalia Lisabonos naktinio gyvenimo rajono Bairro Alto, yra gera vieta pradėti vakarą. Nors aplinka labiau primena smuklę, tipiškas Lisabonos maistas yra puikus. Desertui paimkite kiaušinių pyrago su cukraus syrupe virta slyva Sericaes c/Ameixa. Kaina 20-30 Eur 2 asmenims.
Kur: Rua da Atalaia, 8 Lisboa, tel. (351) 213 426 840
9. Mažus, grilyje keptus kalmarus Chocos. Dėmesio. Nemažai portugalų šeimų ir restoranų kalmarus ik šiol valgo su kalmarų rašalu. Jei nenorite, kad patiekalas spalva primintu asfaltą, prašykite Chocos s/tinta grelhado.
Kur: daugelyje užeigų prie vandenyno

10. Sūdytą džiovintą menkę su bulvių traškučiais, kiaušiniene ir svogūnais Bacalhau à Brás. Tai patiekalas atspindis esminius portugalų virtuvės produktus. Prieš kelis šimtus metų jūrininkai prisižvejodavo menkių prie Grenlandijos krantų, tačiau neturėjo šaldytuvų laimikiui parvežti. Tad menkes sūdydavo ir džiovindavo. Iki šiol visose parduotuvėse galima nusipirkti mūsų voblą primenančią menkę, kurią portugalai mirko ir gamina įvairiais įmanomais būdais. Jei būsite Porto, siūlau šio patiekalo paragauti O Tripeiro. Ten pat geriausiai gamina tipinį Porto patiekalą Tripos a moda do Porto – gyvulių subproduktų troškinį su pupelėmis. Jis atsirado tada, kai vietiniai Porto gyventojai visą gerą mėsą atiduodavo į tolimus kraštus išplaukiantiems jūrininkams. Kaina 40-60 Eur dviems asmenims
Kur: O Tripeiro, Rua Passos Manuel, 195, Porto, tel (351) 222 005 886

Sicilija. Greitos mašinos ir lėtas maistas (2 dalis)

Nuorodos Sicilijoje veikia taip, jog per 3 val. kertame visą salą iš pietų į šiaurę, per kitas 3 val. ieškome Monreale – populiaraus Palermo priemiesčio su gražia katedra. Nepadeda ir tai, jog turėtų būti akivaizdžiai lengva orientuotis, t.y. žinau, kur jūra, o kur kalnai. Tačiau Monreale vis tiek nerandu. Užtai išmokstu gyventi Palermo kamščiuose. Nežinau, kodėl Sicilijoje parduodamas mašinas komplektuoja su posūkio signalais. Galėtų nedėti – būtų pigiau. Jų vis tiek niekas nenaudoja. O tokį „harmoningą chaosą“, kuris Palerme tvyro po darbo, mačiau tik Indijoje. Padeda tai, jog visi vieni kitus mato ir todėl, visą laiką iš visų pusių paraleliai vyksta veiksmas „užlysk-praleisk“. Gal kas žino, kas ten dedasi liepos mėnesį, kai temperatūra +40 ir yra 5x turistų ir mašinų?

Džiaugiamės išsiveržę iš Palermo (Monreale, vis dėlto, radau kitą dieną ir tik per 30 min) į Cefalu. Kelios dienos prie jūros ir vizitas į antrą, dar Lietuvoje išsirinktą restoraną.
Dabar dažnai galvoju, jog patirtis aplankant gerą restoraną prasideda daug anksčiau, negu peržengi jo slenkstį. Iš pradžių būna laukimo intriga. Po to, artėjančio vizito nekantravimas. Tą vakarą rengiamės gražiai, naktį važiuojame 40 km palei vandenį ir kalnais, kol pasiekiame Madone kalnuose esantį miestuką Castelbuono. Jame yra restoranas Enoteca Nangalarruni (jie neturi svetainės, todėl duodu nuorodą į vieną blogą, aprašantį šefo požiūrį į maisto gaminimą). Tik išlipus iš mašinos šalia esančios parduotuvės savininkas parodo kelis laisvus metrus įkalnėje ir po penkių minučių, pavargęs stebėti mano bevaises pastangas prisiparkuoti, pasiūlo vietą šalia savo parduotuvės. Į vakarienę vėluojame jau 15 min, todėl senamiestyje karštligiškai ieškome savo restorano. Paklausiu kelių senukų gyvai besišnekučiuojančių miesto aikštėje. Jie gyvai pradeda gestikuliuoti rankomis ir palydi mus iki siauros šoninės gatvelės, kur ir yra mūsų vakarienės vieta. Įeiname. Ir, o staigmena, suprantame jog esame vienui vieni. Pirmas kelias minutes stovime prie durų ir klausomės iš virtuvės sklindančio futbolo transliacijos garso. Po to pabarbenu. Ateina žmogus. Iš matytų nuotraukų suprantu jog jis – šeimininkas ir šefas. Atsisėdame labai jaukioje tamsiu medžiu, bordo spalvos staltiesėmis, senovine vyno spinta ir grybų paveikslais puoštoje salėje. Pas patį šeiminką, dirbantį dar ir padavėju, užsisakome šefo rekomenduojamus antipasti (užkandžius), pastą su laukinėmis žolėmis ir laukinę kiaulieną. Čia reikia priminti, jog esame kalnuose, o kalnų žmonės nelošia šviežios žuvies korta. Šio restorano specializacija – grybai, vietiniai sūriai, aplinkinių kalnų laukinės žolės ir gyvulių mėsa. Dar maloniai nustebina kainos. Kaip tokio lygio įstaigai jos tiesiog mažos. Paslaptis, anot šefo Giuseppe Carollo, naudoti sezono produktus. Tade jie pigūs. Bet apie maistą. Noriu išskirti užkandžius. Degustuoti gavome laukinių marinuotų ir šviežių grybų salotas su lapinėmis salotomos ir ožkos-jogurto kukuliais. Dar buvo vietinis sūris caggio cavalo (foto apačioje) su namuose virta apelsinų uogiene. Dar šilti grybai virti savo sultyse. Dieviška. Pirmas ir antras patiekalas buvo tiesiog skanūs, tačiau nieko ypatingo. Todėl pagalvojome, jog, jei tektų atvykti dar kartą, užsisakytume visą šefo rekomenduojamą vakarienę, o ne tik užkandžius. Beje, šis restoranas turi vieną Mišelino žvaigždutę ir pakliūna tarp 15 geriausių Įtalijos užeigų (reitingas trys krevetės) pagal italų kulinarinių tradicijų ir vertinimo organizacijos „Gambero Rosso“ vertinimą. Jei reiktų rinktis tarp Duomo (dvi Mišelino žvaigždės) ir Nangalarruni – grįžčiau čia.

Visą kitą dieną lankome Madonie kalnuose esančius miestelius. Pastatyti X ir XI a. jie mena musulmonus ir saracėnus. Sclafani, Caltavuturo, Polizzi Generosa ir dvi sesutės, kurios „nesueina per kalnelį“ – Petralia Sottana ir Petralia Soprano. Visur kur lankomės tas pats – gražios bažnyčios, švarios gatvės, vakarinei promenadai pasipuošusios ir išsikvėpinusios ponios ir smalsūs žvilgsniai, nužiūrintys porą šortuotų turistų 15 min užsukusių į mažą miestuką.

Nakvojame Gangi, Villa Raino- XIX a. kaimo turizmo sodyboje pas Aldo ir Nina Conte. Kai rezervavome kambarį, gavome klausimą, ar užsisakysime ir vakarienę. Kadangi žinojome apie kaimo turizmo žmonių svetingumą ir milžiniškas porcijas – padarėme tą su malonumu. Apsigyvename kambaryje pavadintame „Diletta“ ir einame valgyti. Pasirodo Aldo gamina pats ir netrukus jis pasirodo su raudonu žiurstu nešinas pirmais užkandžiais: ricotta, šviežia duona, ant grotelių keptu baklažanu, marinuotomis cukinijomis, svogūnais ir caponata (sicilietišku užkandžiu iš pomidorų, baklažanų ir kaparėlių). Užkandžiai keliauja toliau (viso suskaičiavau 10). Juos papildo butelis naminio rožinio vyno. Antram gauname pastos su kumpiu ir pistacijomis, o pagrindiniam – kalną ant grotelių keptos avienos ir kimštų naminių dešrų. Valgome ir mėgaujamės maistu ir iš šalia esančio restorano sklindančia 80-jų italų popmuzika. Ryte randame stalą, ant kurio puikuojasi bent 4 rūšių naminės uogienės, sūriai, ricotta, kava, pienas, sultys, vaisiai ir didžiulis gabalas torto, likusio, tikriausiai, iš po vakarykščio baliaus restorane (foto apačioje). „Norite valgyti ant saulės“, – klausia Aldo ir karštligiškai pradeda dėti visas šias gėrybes nuo vieno stalo ant kito. Valgome ir fotografuojamės. Juk kada dar turėsime tokius karališkus pusryčius ir tokį nuoširdų aptarnavimą. Atsisveikiname su šeimininku (kaip gaila, kad nemoku itališkai) ir pajudame Etnos link. Paskutinei nakčiai apsistojame Taorminoje. Į visus pajūrio kurortus žiūriu kiek įtariai, nes, tarp Palangos tipo turistinių užeigų, dažnai sunku rasti dorą vietą praleisti laiką ir pripildyti skrandį. Todėl džiaugiuosi, jog turiu draugų rekomendaciją – restoraną Il Barcaiolo. Viešbučio darbuotojo prašome užsakyti staliuką (rezervuoti ypač pietums gerose vietose reiktų visada) ir jau po kelių valandų sėdime lauke prie vandens ir mėgaujamės sicilietiškais patiekalais. Džiaugiuosi, jog galiu paragauti pasta con le sarde (makaronai su sardine ir duonos trupiniais) ir Sarde a baccafico (sardinė įdaryta razinomis, kedro riešutais, ančiuviais ir trupiniais). Įdomu, tačiau nieko ypatingo.

Vakaras. Messina. Laukiame traukinio į Romą. Aš einu pasivaikščioti į miestą ir nupirkti marcipaninių sausainių. Užeinu į vieną „parduotuvėlę -ant – kampo“ ir perku šešis. Pardavėja juos man padeda ant sidabrinės spalvos lėkštutės, uždengia permatoma plėvele, susuka į firminį popierių, perriša kaspinu ir įdeda į firminį maišiuką. Prisimenu, jog einant pas italus geriausia neštis saldumynų. Gal todėl tiek daug pakavimo. Paragausim pyragėlių traukinyje. Viso, Sicilija. Sveika, Roma.

Sicilija. Greitos mašinos ir lėtas maistas (1 dalis)

Sveiki, bičiuliai. Po trylikos dienų, ko gero, geriausių atosotogų iki šiol skubu pasidalinti savo vis dar karštais įspūdžiais. Buvau Sicilijoje ir Romoje.

Jau beveik savaitė, kai bandau parašyti apie pirmą kelionės dalį – Siciliją. Prisižiūrėjęs įvairių foto kompozicijų bloguose, pirmas kelias dienas bandžiau nugalėti foto redagavimo programas. Keli vakarai prie vartotojo vadovo ir daugelis nesėkmingų bandymų kažką iškepti. Ta proga skelbimas „Siūlau kelias kulinarijos pamokas mainais į darbo su grafine foto programa pradmenis“. Štai vakar, kai sprendimą nuotraukoms, atrodo, radau, atsisėdau rašyti. Bet, gal dėl to, kad buvau suvalgęs lėkštę šaltibarščių ar todėl, kad visą vakarą lijo, taip nieko ir neparašiau. Bet šiandien. Šiandien, supratęs, jog įkvėpimą reikia palaikyti, internete susiradau atostogų metu mašinoje klausytą itališko popso stotį Radio Italia  ir pagaminau pirmą ataskaitos dalį. Siūlau įsijungti skaitant. Pradedam.

Apie naujus metus šeimoje atsirado pasiūlymas aplankyti Siciliją, Sardiniją ir Romą. Bet įvertinus, jog nepavešime, pradėjome rinktis tarp dviejų salų. Pasirinkę Sicilijos naudai (ačiū Ainai ir Žilvinui už info, kuri padėjo galutinai apsipręsti) pradėjome energingai ruoštis. Muziejus, senovės kultūrų paminklų ir civilizacijos pėdsakų lankymo planavimą palikęs žmonai, susikoncentravau ties tipiniais maistais, kulinariniais regionais ir restoranais.

Kelionė maršrutu Vilnius-Milanas-Katanija praeina ramiai. Pakeliui studijuoju Lonely Planet kalbos sekciją ir mokausi be akcento paprašyti puodelį espresso. Tuo pačiu aiškinuosi, kuo latte macchiato skiriasi nuo café macchiato. Leidžiamės Sicilijoje ir tiesiu taikymu važiuojame į Sirakūzus. Po ilgų restorano, nurodyto kelionių vadove, paieškų mažai apšviestame Sirakūzų senamiestyje Ortygia išsirenkame vieną tų mažų žuvies restoranėlių su dengta lauko terasa. Nors jau gerokai po aštuonių vakaro, esame vieni pirmųjų lankytojų. Gauname meniu, renkames šviežią žuvį (prisiminęs Portugalijos kelionę, rodau savo rimtą susirūpinimą pasirenkant vakaro laimikį savo lėkštei ir einu paskui šeimininką išsirinkti žuvies). Pusvalandis valgant baltą itališką duoną bei antipasti ir pas mus jau pirmą vakarą ant stalo atkeliauja (kaip vėliau pasirodys geriausias visos kelionės) patiekalas su stambia jūros druska keptos bei alyvuogių aliejumi apipiltos baltos žuvys. Spaudžiame citriną. Jos sultys maišosi su aliejumi, keptos žuvies sunka bei druska ir virsta, tikriausiai, tobuliausiu padažu žemėje. Tobula vakarienė. Pabaigai, pakeliui į viešbutį galvojame apie desertą. Užeiname į pastisseria. “Porą profiterole“, – angliškai sakau padavėjui rodydamas pirštu į plikytos tešlos pyragėlius su įdaru. Jis krato galvą ir nesupranta. “Norite bigne su ricotta”, – manęs staiga angliškai paklausia pagyvenęs vyriškis, buvęs mokytojas. Įsišnekame ir jis trumpai papasakoja apie Sicilijos saldumynus. O jų daug: canolli (vamzdeliai su įdaru, foto žemiau), bigne (plikytos tešlos pyragaičiai su įdaru), cassata (pyragas iš biskvito sumirkyto syrupe, pertepto ricotta su cukatais), apelsinų ir citrinų cukatai, įvairių vaisių formos marcipaniniai skanėstai ir, žinoma, vietinis Sicilijos šokoladas. Įdarų karalienė – ricotta – itališka debesies lengvumo varškė išsukta su cukrumi iki puraus kremo.

Kitą dieną keliaujame į bene žymiausią Sicilijos kulinarinį trikampį –barokinius miestukus Modika, Noto ir Ragusa. Daugelio turistų aplenkiami šie trys miestai yra “must” kiekvienam kulinariniam keliautojui. Pirmas sustojimas Noto. Šis miestukas – tai viena didelė barokinė promenada pilna italų turistų, kurios gale yra geriausia pripažinta Sicilijos kavinė Café Sicilia. Užeiname. Ragaujame jų firminį patiekalą granita di mandorle (migdolų šerbeto, kuris turėtų puikiai gaivinti karštą vasaros dieną). Žinome, jog kavinė garsėja savo džemais, įvairių skonių medumi ir kitais vietiniais saldumynias, tai prisiperkame pilną krepšį. Artėjant nakčiai pasiekiame Modika. Ryte sužinome, jog mieste vyksta šokolado dienos. Apie Modika šokoladą reiktų parašyti atskirai. Miestuke turinčiame 50.000 gyventojų veikia bent 20 šokolado dirbtuvėlių susijungusių į „Cioccolato di Modica“ konsorciumą, kuris prižiūri gamybos taisykles. Jos gamina šokoladą pagal senovinį actekų receptą, kurį atvežė ispanai. Nuo XVIII a. kakavos masė maišoma su valytu cukrumi ir įvairiais priedais (apelsinais, pipirais, cinamonu ir pan.) taip išgaunant traškų, grūdėtą, tarsi smulkių vafliukų pripildytą šokoladą. Visose parduotuvėse produkciją galima ir skatinama ragauti. Tokiu būdu, visiškai nemokamai galima pasidaryti pusės dienos šokolado degustaciją – pažintį su miestu. Mes taip ir padarome ir po keleto aplankytų parduotuvių išsirenkame Laboratorio Don Puglisi ir Antica Dolceria Bonajuto. Pastaroji, veikianti nuo 1880, dar žinoma, kaip geriausių mpanatigghi gaminojai. Mpanatigghi – tai tokie lietuvišką meduolį skoniu primenantys pyragaičiai, kuriuose yra mėsos. Vieną jų atsiradimo prielaidą galite perskaityti čia . Vieną vakarą keliaujame į Ragusą, vietą, kur vakarieniausime pas geriausią Sicilijos kulinarą Ciccio Sultano – jo restorane Duomo  Restorane esame pirmi, taigi užsakymą priima pats Ciccio, kuris po to pusei vakaro dingsta virtuvėje. Galima rinktis iš degustacinio meniu (110 Eur žmogui) arba patiekalus iš meniu. Valgome labai skaniai, daug ir ilgai. Nors Ciccio – naujos kartos virėjas, jo meniu griežtai sicilietiškas naudojant vietinius Ragusa produktus (pvz. sūrį). Vakarienė truko 3 valandas. Galiu drasiai išskirti ragautą restorano vizitinę kortelę – Nero dei Nebrodi (laukinio šerno iš Nebrodi parko) kepsnį įdarytą dešra ir Ragusa sūriu ir užpiltą Nero d’Avola vynuogių padažu ir šokoladu. Ypač maloniai nustebino duona – tokia šilta ir su vanilės prieskoniu, kurį sukuria stambiai malti nevalyti kviečiai.

Iš kulinarinio trikampio kelias veda link Agrigento, kuris įžymus savo šventyklų slėniu. Gyvename šalia jo esančiame Porto Empedocle, kur vietinėje tavernoje ragaujame vieną iš tipinių Sicilijos patiekalų – zuppa di cozze (midijos su pomidorais, prieskoniais ir vynu).
Ryte kertame salą iš pietų į vakarus. Važiuojame senu keliu S118 per kalnus. Planas aplankyti Siciliją pavasrį, kai viskas žydi, pasiteisina su kaupu – prieš mus driekiasi hektarais skaičiuojami mėlyni, geltoni ir raudoni plotai.

Indija: keliautojo pastebėjimai

Sveiki, bičiuliai. Štai nesusilaikiau ir vėl nulėkiau iki Indijos. Antras kartas jau. Kaip dera kulinariniam blogui, derėtų pradėti nuo maisto. Bet trumpas įvadas į Indiją, manau, nepamaišys.


Apie viską iš pradžių. Vaikiuko foto įraše prieš tai – 2006m., Palitanta, Gudžaratas. Palitana – šventas visų džainistų miestas ant švento kalno, į kurį veda 4000 laiptelių (bendras kelio ilgis 3,5 km), turintis virš 800 šventyklų. Čia žingeidiems.
Ši kelionė – tai noras aplankyti draugus, pabaigti prieš 2 metus pradėtą žygį, kuris baigėsi taip ir neaplankius Sikimo ir vėl pabūti Indijoje.
Kelionės metu papuolėme į musono pabaigą ir sausakimšus priemiestinius traukinius Mumbajuje. Kartu su musulmonais šventėme saulėlydį Ramadano metu Ahmedabade. Grožėjomės kalnais Kalimponge. Lankėme budistų vienuolynus ir be elektros, pliaupiant lietui, prie žvakių šviesos leidome vakarus Juksome ir Pelinge.

VISADA TARP ŽMONIŲ
Indijoje niekada nesi vienas. Bet kuriuo paros metu ir bet kur būsi tarp žmonių, iš kurių bent keli vietiniai negalės atitraukti akių nuo kelių šviesios odos užsieniečių visa galva aukštesnių už likusią minią. Išimtis kalnai.


KVAPAI, GARSAI IR KELIO DULKĖS
Indijoje nereikia dezodoranto ir kvepalų. Kvapai (įskaitant ir prakaitą) ant kūno ilgai nesilaiko. Užtai keliautoją visada supa mišinys susidedantis iš gaminamo maisto, šalia esančių gyvulių, žydinčių gėlių ir smilkalų aromato.
Karštis didžiojoje Indijos dalyje yra visa nugalintis. Todėl turistai prakaituoja, o šunys nesivargina lodami. Kai turi laisvą minutę, žmonės miega visur ir visada.
Jei būsite Indijos mieste karštos dienos metu – po poros valandų perbraukite servetėle per savo kaktą. Didelė tikimybė, jog ji bus papilkėjusi nuo kelio dulkių.
Indijos keliuose vyrauja harmoningas chaosas. Visi važiuoja kaip nori, lenda be eilės ir pastoviai pypsi informuodami kitus apie savo, kaip transporto dalyvio, egzistavimą. Ant reliktinių transportinių mašinų užrašyta „Horn OK please“. Mačiau tik vieną avariją.

FOTOGRAFAVIMAS IR KOLEKCIONAVIMAS
Fotografas Indijoje – tai karo korespondentas. Pastoviame kisme nėra laiko ilgai taikytis ir derinti kadrą. Fotografuojamas objektas (nebent tai kalnas) būtinai pasitrauks, o į kadrą įlys mašina, kitas žmogus, karvė, vaikai ar kita (įrašykite). Po fotografijos atsisukite atgal. Tikėtina, jog kol savo muiline taikėtės į kokią šventą karvę, už jūsų susirinko susidomėjusių vietinių būrelis.
Jei fotografuojate žmones, parodykite jiems rezultatą kameros ekrane. Daugeliui, ypač vaikams, sukelia ekstazę arba bent jau plačią dėkingumo šypseną. Kai kurie žmonės jums dėkos, kad juos nufotografavote. Mokykitės iš vietinių jausti malonumą mažmožiuose.
Žmonės, kurie mėgsta temines kolekcijas gali iki nukritimo fotografuoti: išpaišytus krovininių mašinų bortus, oriai gatve prieš eismą einančias karves, besišypsančius vaikus. Čia vėl primenu, kad pradžiugintume juos parodydami jiems jų foto. Džiugaus klyksmo bus daugiau nei fotografavimo metu.

ŠALTIS, KAIP PRABANGA
Jei valgysite brangesnėje užeigoje ar keliausite aukštesne klase, jus būtinai, iš geriausių paskatų, pasistengs sušaldyti. Šaltis Indijoje – tai prabanga. Kai mes prašėme išjungti ventiliatorius, į mus žiūrėjo kaip į marsiečius.

ŠVIEŽIAS MAISTAS IR JO GAMINIMAS
Indai apsėsti šviežumo idėjos. Gatvėje pamatysite minią žmonių, laukiančių aliejuje čirškiančių samosų, nors šalia guli kalnas iškeptų prieš 5 minutes. Tas pats ir su duona, kurią maitinimo įstaigoje dažnai kepa atskiras kulinaras – dažnai vyras.
Indų maistas nebūtinai aštrus, tačiau pikantiškas, t.y. jame daug prieskonių. Po kelių dienų tokio valgymo pradėsite jausti, kaip čili, imbieras ir garam masala sunkiasi pro jūsų odos poras. Indijoje galima gauti visokio maisto, tačiau populiariausia vegetariška virtuvė. Ji man geriausia. Likusiame pasaulyje indų restoranai siūlo Pendžabo virtuvę (sotūs troškiniai su daržovėmis, sūriu, mėsa ir grietinėle), todėl, jei būsite Indijoje, paragaukite kitų regionų virtuvių. Šiaurės Indijoje patiekalai valgomi su šviežiai kepta duona, o ne ryžiais. Desertai, kuriuose dominuoja kondensuoto pieno skonis, dieviški.

PATIKO
Paprasti besišypsantys žmonės. Visa apgaubiantis paprastumas. Ramybė kalnuose. Puikus maistas visur.

NEPATIKO
Daug šiukšlių pakelėse. Dulkės.